Senjoras

Mano snukutis pražilo. Kartais nebeišgirstu, kai mane šauki.
Bet neliūdėk – man su tavimi gera lygiai taip pat kaip ir anksčiau.

Dabar man labiausiai norisi minkšto guolio ir ramesnių pasivaikščiojimų.
Kad pakasytum už ausytės, kai snaudžiu šalia.

Kartais man prireikia pagalbos užlipti laiptais, nes mano sąnariai jau silpnesni.
Bet aš vis dar tas pats šuo.

Ačiū, kad sakai, jog esu geras. Kad esi kantrus, kai stabteliu ilgiau.

Tu – mano visas pasaulis. Mano geriausias draugas. Visada.

Skipas

Teksto autorė: Julija Paškevičienė

Apie visas skulptūras ir projektą skaitykite čia → [Skaityti daugiau]